Kovo 11 – ta diena !

Kažkas ne taip: dar visai neseniai praūžusios Moters dienos proga, mirgėjo visi socialiniai tinklapiai – tulpės, palinkėjimai, vėl tulpės…
Šiandien, kovo 11, beveik (beveik) mirtina tyla. Labai optimistiškai tikiuosi, kad visi žmonės mieste, trispalvėm vėliavom mojuoja :)
Kiekvienais metais šią dieną aš prisimenu save. Tiksliai žinau, ką veikiau 1990 – tais kovo 11 dieną. Nežinau, kur buvo mano kiti bendraamžiai, bet mane šeima vedėsi prie seimo rūmų, davė plakatą ir sako – stovėk. Prisipažinsiu, žinojau, kodėl stoviu, bet viduje nejaučiau jokio jaudulio. Jaučiausi saugi ir nesuvokiau kaip daug šis momentas reiškia mano šeimai. Mano dėdė visą naktį gamino plakatą :) Pamačius, kad aplink fotografai vienas per kitą mane paveiksluoja, supratau, kad tai – istorinis momentas.


Susimąsčiau, kad mano dukrai, kuri gimusi 2010-tais, ši diena nieko nesako. Bet labai gerai žinau, kad nesako kol kas – kol ji dar maža. Būdama mama, privalau sureikšminti Tokias dienas, nesvarbu, kiek metų praėjo ir kurti patriotizmo jausmą.
Žinau, kad daugelis nesutiks ir pradės man pasakoti, kaip blogai dabar Lietuvoje, bet visai nenoriu to girdėti :) Šiandien, mes švenčiame :) ir didžiuojames, kad esame Lietuviai.
Stovėdama su plakatu tada dar nežinojau, kad tapsiu istorijos dalimi. Ir už tai turiu būti dėkinga savo šeimai, kuri nepaliko manęs nuošaly, galvodama, kad vaikui tai nesvarbu (ar pavojinga). Šiandien pažiūrėjusi į 23 – jų metų senumo laikraštį, supratau, kad neveltui ten parašyta “Ši mergaitė nori gyventi Lietuvos Respublikoje” :)
Mano mergaitė irgi nori ir su dideliu pasididžiavimu laiko mamos nuotrauką.
Su kovo 11 – ta, draugai :)